- kūčkailis
- kū́čkailis sm. (1), kùčkailis (1) 1. avikailio atkarpa, skiautė: Kū́čkailis – kailio skiautis, gabalas J. Kol kailinius pasiuvo, prikarpė visą krūvą kūčkailių Jnš. Paimk kokį kū́čkailį ir užlopyk alkūnes Jrb. Ar nėra kokio kūčkailio – reiktų kalniai sulopyt Dgl. Iš kū́čkailių užmalus pasisiuvo Sv. Koki čia jau tavo ir kailiniai – tik iš vienų kūčkailių pasiūti Grv. Netikę vilnos, nuo kūčkailių nuskutinėtos Ob. Vištą apauk kū́čkailiais, kad nekastų daržų J. Apsisiūk veilokus kūčkailiu, tai panešiosi Vl. Šunų sudraskytos avies kū́čkailiai mėtos ant lauko Erž. 2. avikailis: Kepurėlę turiu dailią, siūtą iš seno kučkailio Lzd. Parduok man penkius kū́čkailius Mžk. Su kū́čkailio skrandužėle pas mane atjojai Mrj. Juodi ant kaktos pakirpti plaukai ir sugarbanoti kaip kūčkailis nuo vėjo pūtimo kilnojosi LzP. 3. susivėlusių vilnų, pakulų gumulas, kuokštas: Šita vilna tik vailokam tinka – vieni kùčkailiai Smn. Tos vilnos susivėlusios į kū́čkailius Pjv. Kokios čia vilnos – vieni kūčkailiai! Bgs. Mesk šituos kū́čkailius, ba iš jų siūlų vis tiek nebus Vrn. Susvėlė kuodelis kūčkailin Kb. 4. Tvr menk. kūtvėla, tinginys; storžievis: Už tokio kūčkailio netekėk: teks eiti elgetauti Lnkv. | Ar jis kada sueina su žmonėm? Ne dyvas, kad toks kučkailis Lp.
Dictionary of the Lithuanian Language.